Vaiva Garlinskė

„RKL-GUT.LT“ krepšininkė ir UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ viešojo sektoriaus valdymo projektų vadovė

Gyvenimo credo:
„Nieko nėra neįmanomo, tai tik laiko klausimas!“

          Esu dzūkė, pasiklydusi magiškame trikampyje „Vilnius-Kaunas-Alytus“: dirbu Vilniuje, gyvenu Kaune ir žaidžiu krepšinį už Alytaus komandą. Esu Alytaus patriotė: baigusi mokyklą čia, studijavau ir dirbau Vilniuje, vėliau persikėliau į Kauną, bet Alytaus niekad taip ir nepalikau, t.y. važinėju ir žaidžiu už miesto moterų krepšinio komandą „RKL-GUT.LT“, nes man krepšinis yra begalinė aistra, kuriai daug atiduodu.

        Visada labai svajojau būti mokytoja, trenere, dirbti su vaikais, bet mano darbo sritis visiškai nesusijusi su sportu, jau daugiau nei 13metų esu projektų vadovė, konsultantė vienoje didžiausių lietuviško kapitalo verslo konsultacinėje įmonėje.

         1990–2002 metais baigiau 12e klasę, auklėtoja Ina Dumbliauskienė. Pirma mintis, kuri asocijuojasi su mūsų mokykla – drausmė. Tai prisidėjo prie aukštesnių elgesio standartų suformavimo, atsakingumo, tačiau verta pažymėti, kad tai, kas buvo uždrausta, varžoma, tas buvo saldžiausia. Kaip sakoma mano credo, vėliau tai buvo mūsų išradingumo laiko klausimas, kada ką apeisime, ar rasime kontrolės spragų. Visa, kas vyko mokykloje ir popamokinėje veikloje, labai prisidėjo prie mano kūrybiškumo (iki dabar prisimenu INTERPRETACIJŲ rašymą lietuvių kalbos pamokose), lyderystės ugdymo (šimtadienių, paskutinių skambučių, Valentino dienų ir kitų renginių organizavimas, vedimas) ir universalumo, nes mokykloje būdama viena iš nedaugelio sportininkių, manau, atstovavau visas įmanomas sporto šakas: kvadratą, krepšinį, rankinį, bėgimą, turizmą, netgi slidinėjimą!

          Mano sėkmės istorija? Pirmiausiai tai nėra istorija, tai vis dar tęsiasi. Ir tai ne sėkmė, o mano gyvenimas, toks, kokį susikūriau pati. Pavadinti jį sėkmingu tikrai galiu, bet nesugalvoju, kur didžiausi laimėjimai. Galbūt didžiuojuosi savo ištikimybe tai pačiai komandai ir tam pačiam darbui. Krepšinį žaidžiu gal nuo aštuonerių metų, pradžioje sporto mokykloje, vėliau paragavau šiek tiek profesionalios krepšinio duonos, o po pirmųjų studijų metų grįžau žaisti už savo gimtąjį miestą į pačią nuostabiausią komandą. Tai darau jau penkiolika metų ir visai nepavargau, kasmet laukiu naujo sezono pradžios. Sportas, krepšinis man įskiepijo labai daug gerų asmeninių savybių: atsakomybę (nenoriu eiti į treniruotę, bet privalau), tikslo siekimą (visuomet noriu tik laimėti), darbštumą (talento neturėjau, tad teko dirbti dvigubai daugiau), galų gale atkaklumą (jei vieną kartą nepasisekė, laukia kitas) ir be abejo socializaciją, nes beveik visi geri ar blogi pirmi kartai įvyko sportuojant. Iki dabar mėgaujuosi krepšiniu žaisdama jau ir už Lietuvos moterų veteranių komandą, su kuria šiemet Slovėnijoje po 5 metų nesėkmingų bandymų pagaliau tapome Europos veteranų čempionėmis jauniausioje (30+) amžiaus grupėje.

          Tokia, kokia esu sporte, tokia esu ir darbe – aktyvi kolektyvo narė, tikiuosi, nelabai prasta kai kurių savo sričių specialistė. Jei jau daugiau nei 13 metų dirbu tame pačiame darbe, matyt, kažką pasako ne tik apie mane, bet ir apie įmonę, kurioje dirbu, kuria didžiuojuosi. Lygiai taip pat įmonė vertina darbuotojų indėlį, dalinasi atsakomybe, tad džiaugiuosi, jog gavau galimybę dalyvauti įmonės ne tik profesinėje veikloje, bet ir valdyme. Taip pat esu Lietuvos atsakingo verslo asociacijos (LAVA) valdybos narė.

          Dažnai atrodo, kad dirbu niekuo neišsiskiriantį darbą iš kitų, tačiau kartais, kai apsidairau su kuo dirbu savo komandoje ir kas yra mūsų klientai, pagalvoju, jog tikrai gal ne visi turim galimybių dažnai sveikintis su ministrais, savivaldybių merais, apsilankyti didžiausiose gamyklose, reikšmingose valstybės įmonėse ir pan. Žinau viena, kad dirbu darbą, kuriame niekada nėra rutinos, kurios kartais taip norisi.

           Manau, pasiekiau tai, ką turiu, pirmiausia savo Tėvų auklėjimo dėka (mokslas ir kelionės – jiems prioritetai), o vėliau draugų, šeimos palaikymo vedina! Norėti daryti daug gali, bet reikia, jog tave supanti aplinka suprastų Tavo prioritetus, o vėliau ir palaikytų, sudarytų sąlygas visa tai įgyvendinti. Labai džiaugiuosi, jog visa tai turiu savo šeimoje.