Ramūnas Jakubauskas

Žurnalistas ir futbolo komentatorius

Gyvenimo credo:
„Svarbiausia niekada nepasiduoti, kad ir kaip sunku bebūtų. Visada siekti to, kas širdyje, ir tikėti savimi“

          Alytaus Panemunės vidurinėje mokiausi nuo 1999 iki 2011 metų. Baigiau mokyklą su paskutine jos dvyliktokų laida. Simboliška. Dabar kartais pagalvoju, kad būtų smagu grįžti į mokyklą, kai viskas ant lėkštutės patiekta. Pati mokykla nėra tik pastatas, betono luitų mozaika, ne. Tai – bendruomenė. Mokiniai, mokytojai, mokyklos vadovai, kiti ten dirbantys asmenys – visi yra viena šeima. Nedalomi dalykai, tad labiausiai aš dėkingas mokytojams, su kuriais susidūriau mokykloje, ypač auklėtojai Birutei Labanauskienei, pradinių klasių mokytojai Almonaitienei (jau net vardo nepamenu, gėda), taip pat istorijos mokytojai Linai Kudarauskienei, Silvijai Peštenienei, su kuria susidurdavome užklasinėje veikloje, Stasei Nedzinskienei, su kuria fizika nebuvo nuobodi, o jos eilėraščius iki šiol kartais paskaitau. Ir kitiems, žinoma, esu dėkingas. Kiekvienas mokytojas kiekvienam iš mūsų ką nors duoda, suteikia, kiekvienas šį bei tą padovanoja. Aš mokykloje gavau ne tik žinių, tačiau ir gyvenimiškų pamokų, kurios net ir dabar kartais leidžia nusišypsoti ir ištarti ačiū.

          Ir sėkmė, ir nesėkmė – būčiau gal kur kas sėkmingesnis, jeigu visais įmanomais būdais, net ir ne pačiais gražiausiais, siekčiau karjeros, tačiau taip nėra. Sėkmė mane aplankė tada, kai netyčia, parašęs rašinį per 15 minučių, išlaikiau stojamąjį egzaminą į žurnalistiką. Vėliau buvo visko – ir sėkmių, ir didelių nusivylimų. Nei nuo to, nei nuo ano vaistų nėra. Nebent sėkmės istorija laikysime svajonės išsipildymą. Pamenu, dar mokyklos suole sėdėdamas svajojau komentuoti futbolą. Ir bingo – svajonė išpildyta.