Patyčių dėžutė

Oganes Arakėlian

Bal 1, 2021

Oganes Arakėlian

Bendruomeninio baro „Fenix“ savininkas ir visuomenininkas

Gyvenimo credo:
„Gyvenk kaip nori, tik netrukdyk kitam“

          Esu vienas iš pirmųjų pirmokų 1988 m. rugsėjo 1 dieną peržengusių tuometinės Alytaus 11-osios vidurinės mokyklos slenkstį, o po 12 metų uždariau jau Panemunės vidurinės mokyklos duris. Tikriausiai esu ir pirmasis mokykloje numetęs bei sudaužęs informacinį stendą. Puiki mokykla, kurios jauni, kvalifikuoti mokytojai sukūrė tvirtą pagrindą tam, kuo esu dabar. Būtent čia man buvo įskiepytas patriotiškumo savo kraštui jausmas, čia ne tik gavau visas būtiniausias mokslo žinias bet ir išmokau gerbti bei mylėti žmogų.

          Sėkmės istorija? Išvažiavau studijuoti į Vilnių ir jau po metų sutikau būsimą žmoną. Iškart supratau, kad tai būtent tas žmogus, su kuriuo norėčiau viskuo dalintis, todėl nieko nelaukdamas vos po kelių pasimatymų pasipiršau. Dar po keturių metų mums gimė graži bei sveika mergaitė. Tai didžiausia mano sėkmė, bet tikriausiai tai ne tai, apie ką norėjote išgirsti. Yra ir kita istorija, bet ji labiau apie gyvenimo vingius. Kaip jau minėjau, išvažiavau studijuoti programavimo, o po dviejų semestrų, išlaikęs egzaminus, nunešiau dekanui prašymą išbraukti mane iš studentų sąrašų. Laiku supratau, kad tai ne mano gyvenimo kelias. Susiradau darbą, netrukus įsimylėjau ir ką tik pradėtas verslo ir ekonomikos vadybos studijas pakeitė rūpestis šeimos finansiniu išlaikymu. Teko įsidarbinti leidykloje „Saulės spektras“, vėl palikau studijas, nes mokslas niekaip nesiderino su darbu pamainomis. Teko padirbėti ir skambučių centro atstovu Alio reklamoje, kol su žmona įkūrėme vertėjų biurą „Exlibris“ . Netrukus pradėjome plėsti veiklą. Vienu metu Exlibris net buvo vienas didžiausių vertėjų biurų Lietuvoje, verčiantis dokumentus ir net grožinę literatūrą iš ir į visas pasaulio kalbas. Tačiau ir tai neteikė didelio malonumo, nes, pasirodo, kuo didesnis verslas, kuo didesni pinigai, tuo mažiau laiko lieka sau, šeimai, džiaugsmams. Buvo nuspręsta imtis įdomesnės veiklos – Vilniuje atidaryti prabangų naktinį klubą, bet prasidėjusi 2008–2009 metų krizė kartu su mūsų patirties pramogų srityje trūkumu nušlavė viską, ką iki tol buvome uždirbę. Tuo metu to nesupratau, bet tai buvo didžiausia likimo dovana, kuri privertė sustoti, nusileisti ant žemės, atsimerkti bei pažiūrėti į savo gyvenimą iš šalies. Tik tuomet, kai netenki turtų, pradedi suvokti, kad pinigai – tai tik priemonė ir jokiu būdu negali virsti tikslu. Supranti, kad visi materialūs turtai neturi jokios prasmės, nes vieną dieną viskas gali tiesiog ištirpti. O štai tada prasidėjo tikrasis gyvenimas. Pradėjome mokytis matyti, suprasti, atrasti iš naujo. Prisiminėme tai, kuo taip žavėjomės paauglystėje. Vėl pradėjome minti teatrų slenksčius. Prieš devynerius metus Alytuje picerijos Palermo patalpose atidarėme kavinę-barą, bet ne tokį, kuris neštų finansinę naudą, o tokį, kuriame tiesiog būtų gera patiems. Ne visi suprato, ką mes darome, todėl nemažai teko kraustytis iš vietos į vietą. Prieš porą metų galutinai persikraustėme gyventi į Alytų. Čia mūsų gyvenimas turi ryškų atspalvį, čia jaučiamės mylimi ir vertinami. Čia jaučiamės lyg gyventumėme kurortiniame miestelyje, pradėjau net sportuoti, gilintis į jogos principus, keliauti. Čia mes kuriame aplinką sau ir džiaugiamės, kai tuo, ką sukūrėme, galime dalintis su kitais.

Naujienų prenumerata

Sužinokite mokyklos naujienas pirmi.

Skip to content